Gal dažnai iš mano pastebėjimų, pasakojimų ir pokalbių apie mokyklą daugumai gali atrodyti, kad man ten puikiai sekasi. Dažniausiai taip ir būna. Bet pasitaikė ir momentu, kai tikrai klausdavau savęs: ką aš čia veikiu?
Kai esi mokinys, visada atrodo, kad mokytojo darbas - vieni niekai. Tačiau kai atsiduri mokytojo vietoje, supranti, jog mokytojas ir yra tikrasis terminatorius. Mokytojas privalo gerai pravesti pamoką. Mokytojas turi pastebėti kiekvieną mokinį. Mokytojas turi atsižvelgti į mokinių lūkesčius. Mokytojas turi apsaugoti kiekvieną mokinį. Mokytojas privalo išklausyti kiekvieną mokinį. Mokytojas turi būti visada geros nuotaikos. Mokytojas turi gebėti atspindėti savo jausmus. Mokytojas turi mokėti reflektuoti. Mokytojas turi gebėti išmokyti kitus reflektuoti. Mokytojas privalo būti charizmatiškas. Mokytojas turi gebėti sudominti. Mokytojas privalo... Mokytojas turi... Mokytojui reikia....
Ir va su tokiomis mintimis ir nerealiais reikalavimais aš įžengiau pirmą kartą į kabinetą, o ten pamoka po pamokos sutikau dvylika labai skirtingų klasių. Ir kiekviena klasė dar su savo reikalavimais bei išbandymais. Vieni prašė sugrąžinti buvusį mokytoją. Kiti žiūrėjo, kaip reaguosiu į nuolatinį lakstymą po klasę. Treti stebėjo, kaip reaguosiu į jų užduodamus kompromituojančius klausimus. Ketvirti bandė parodyti, kad jau dabar žino daugiau nei aš. Penkti...
Dabar žvelgiant iš laiko perspektyvos suprantu, kad tos pirmosios pamokos kiekvienoje iš dvylikos klasių buvo nerealiai reikšmingos. Būtent pirmųjų pamokų metu mezgėsi santykis tarp mokinių ir mokytojo. Ir atrodo, kad tuo metu veikė keista magija, kuri ir lėmė, su kuriomis klasėmis buvo dirbti gera, o kurių klasių pamokų baimindavausi.
Kadangi šią savaitę su mokiniais daug aptarinėjame ir apibendriname visus metus. Diskutuojame, kas pamokų metu patiko, kas nepatiko ir ko jie išmoko. Bediskutuojant kyla ir įvairiausios įžvalgos. Bet pagrindinė yra ši: „Pamokos sėkmė priklauso nuo santykio su mokiniais.“
Bet čia iš karto kyla klausimas: kas tą santykį kuria? Pirmiausiai, santykį kuria gebėjimas išklausyti ir išgirsti vienas kitą. Manau, kad mokytojui pradžioje svarbu gebėti išgirsti, ko mokiniai nori ir parodyti, kad juos išgirstate. Pateiksiu pavyzdį. Kadangi esu etikos mokytoja, tai mokiniai visada nori tas pamokas praleisti laisvai, todėl šios pamokos neretai asocijuojasi su filmų žiūrėjimu. Tad jau nuo pirmų pamokų sulaukiau prašymų parodyti kokį filmą. Ir su vienos klasės pageidavimais sutikau. O kitai klasei nesutikau rodyti filmo, kurio jie pageidavo. Gavosi taip, kad klasė, kuri žiūrėjo norimą filmą, vėliau noriai įgyvendino veiklas, kurias siūliau aš. O tie, kurie negavo trokštamo filmo – ilgai dar priešinosi mano siūlomai tvarkai. Visa tai mane stipriai pamokė, kad santykyje su vaikais labai svarbu atliepti jų poreikius. Ir čia jau tik kiekvieno mokytojo sprendimas, kaip tie mokinių poreikiai bus atliepti.
O kaip jau mokinių poreikiai yra atliepti, pasidaro svarbūs kiti aspektai: mokinių nenuvertinimas, jų talentų, privalumų ir galimybių atskleidimas, įtraukianti veikla ir pan. Iš pirmųjų mokslo metų aptarimo supratau ir dar kai ką: „Svarbu mokiniams duoti darbo ir leisti patiems atrasti mokymosi ir kūrybiškumo džiaugsmus, kad ir kaip jie tam priešintųsi“.
Tačiau, šį tekstą ėmiausi rašyti ne tik dėl to, kad plačiau pasvarstyčiau, kaip su mokiniais sukurti gerus santykius. Norėjau pasidalinti ir tuo, kad su kokiu ketvirtadaliu iš visų klasių man sunkiai sekėsi užmegzti ryšį visus mokslo metus. Šios klasės apibendrinant pamokas labiausiai teigė, kad jiems pamokose trūko įvairiapusiškesnės veiklos. Jiems sunkiausia buvo pasakyti, ko išmoko pamokų metu.
Galima pasakyti, kad per mažai stengiausi ir ne viską išbandžiau, kad geriau pažinčiau vaikus. Kad geriau suprasčiau juos ir jų poreikius. Ir tikiu, kad tikrai kažko nepadariau. Bet tuo pačiu prisiminiau psichologijos paskaitas. Ne kartą mus per psichologinio konsultavimo kursą buvo akcentuojama, kad ne visus žmones galime konsultuoti ir ne kiekvienam galime padėti. Mokė, jog svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus yra ribotas ir ne su visais žmonėmis gali būti draugas, ne visiems gali būti psichologas. Man atrodo, kad šią pamoką turi išmokti ir kiekvienas mokytojas. Svarbu suprasti, kad atsiras klasių, su kuriomis užsimegs geras kontaktas iš karto. Su kitomis jis vystysis po truputį. O su kai kuriomis klasėmis bus sunku bendrauti.
Ir dažniausiai mes, mokytojai, tokias klases vadiname „sunkiomis“ klasėmis, kurios nieko nenori, yra arogantiškos ir tinginės. Dažniausiai tokios klasės apibūdinamos įvairias epitetai ir gauna nerealiai daug etikečių. Ir tos etiketės trukdo dirbti mums, mokytojams. Nes tuo metu mes į pamokas ateiname su baime ir išankstiniu nusiteikimu, kad šioje klasėje vėl pamoka bus nesėkminga, kad mokiniai vėl triukšmaus ir bus nevaldomi. Tokiu būdu mes tik apsunkiname savo darbą ir sulaukiame to, ko tikimės.
Šiuo atveju sunku pasakyti, ką daryti, kai sunku atrasti ryšį su klase. Bet uždavus klausimą: „Ką daryti, kad nenuvertinčiau vaikų iš anksto?“, atsakymas kyla toks: „Tikėti mokiniais.“ Ir nors man tik su viena iš ketvirtadalio klasių pavyko atrasti ryšį, man tai patvirtina, jog tikėjimas veikia. Nes po košmariškos pažinties, kai kiekvienas jų lakstė, šūkavo ir darė ką norėjo pirmųjų pamokų metu, mokslo metų pabaigoje jie gali ištarti: „Mums patiko su jumis klausytis muzikos, kurti, žaisti ir kalbėtis.“ Tai leidžia patikėti, kad apsiginklavus kantrybe net ir su klase, su kuria sudėtinga bendrauti, galima susikurti santykį.
AURELIJA ANANJEVAITĖ
Ugdymo plėtotės centras ir Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje vykdo 
